Juozas Kuraitis žinomas kaip buvęs grupės „InCulto“ narys ir vienas talentingiausių jaunosios kartos šalies saksofonininkų. Kaip pats teigia, jo gyvenime muzika atsirado dar prieš jam gimstant. Nors jį labai traukė ir kitokia veikla, pavyzdžiui, sportas, ypač krepšinis, vis dėlto nuo mažens Juozas kryptingai lavino savo muzikinius gebėjimus ir dabar nė kiek nesigaili pasirinkęs muzikanto kelią. Jo patirties bagaže ir pasiekimų sąraše – įvairių muzikos konkursų pagrindiniai apdovanojimai, daugybė pasirodymų svarbiausiuose Lietuvos džiazo ir šiuolaikinės muzikos festivaliuose. Juozas neslepia – siekdamas valgyti muzikanto duoną gyvenime turėjo labai daug dirbti ir daug ką paaukoti.

Kuriame Jūsų gyvenimo takte įstojo muzika?

Mano gyvenime muzika atsirado dar prieš gimstant, nes mama yra muzikantė. Kai buvau jos pilve, ji dalyvaudavo repeticijose, koncertuodavo. O kai jau gimiau, tėvai taip įtraukė mane į muziką, kad beveik ir nebuvo galimybės rinktis daryti ką nors kita. Bet dėl to nesigailiu.

Kodėl pasirinkote mokytis groti būtent saksofonu? Ar nesinorėjo užsiimti kitokia veikla?

Saksofoną pasirinkau galbūt todėl, kad jis turėjo daug mygtukų (šypsosi – aut. past.), buvo geltonas, blizgantis. O veikti ką nors kita visada norėjosi. Norėjau lankyti futbolą, bet mama pasakė, kad už saksofono pamokas turi būti dešimtukas… Supratau, kad futbolo nebus. Vis dėlto pavyko įkalbėti tėvus leisti man lankyti krepšinio mokyklą. Tačiau, kaip laikas parodė, saksofonas nugalėjo (šypsosi – aut. past.).

Ar aplanko nostalgija prisiminus „InCulto“ laikus? Ką Jums suteikė patirtis šioje grupėje?

Buvo geri, studentiški, neįpareigojantys laikai. Ši grupė davė daug. Visų pirma daugybė koncertų užgrūdino. Nors grojome populiariąją muziką ir koncertai nebuvo sunkūs, tačiau įspūdžių ir patirties scenoje tai suteikė daug.

Sutiktumėte vėl burtis į šią grupę?

Dabar jau šiek tiek kiti laikai, dauguma populiariausių lietuviškų grupių tiesiog samdo aukštos klasės muzikantus, kad šie su jomis grotų. Ir man dažnai tenka prisijungti prie įvairiausių projektų. Dažnai būna, kad jeigu vienas saksofonininkas negali groti su grupe, ši vienam koncertui pakviečia kitą, ir taip visi maišomės. O ypač gerų muzikantų Lietuvoje nėra labai daug, tad visi geresni ir dirba nuolat tai šen, tai ten.

Savo veiklą šioje grupėje nutraukėte nusprendęs išvykti mokytis į Helsinkį. Kiek laiko ten praleidote? Ar likote patenkintas mokslais, gyvenimu toje šalyje?

Taip, išvykau porai metų į Helsinkį. Iš pradžių šalis, ypač žiemą, atrodė labai niūri, tačiau ilgainiui pastebėjau labai daug gerų dalykų ten – to, ko Lietuvoje dar nebus ilgai. Pagrindinis šalių skirtumas – sąlygos. Ten valstybė žmonėms suteikia tokias sąlygas ir garantijas, kad nėra net ką lyginti su Lietuvėle. Grįžus iš Suomijos, netgi susidarė įspūdis, kad valdžia čia šaiposi iš žmonių ir juos laiko tiesiog vergais. Nors galbūt milimetras po milimetro ir čia viskas kyla aukštyn…

Nekilo minčių pasilikti ir karjeros siekti užsienyje?

Mokytis Suomijoje buvo labai naudinga – kompetentingi dėstytojai, puikios sąlygos, tinkamas valstybės požiūris ir t. t. Tačiau, kadangi esu lietuvis, grįžau namo. Ir Lietuvoje kol kas jaučiuosi visai neblogai, nes čia gimiau, augau, čia viskas sava… O ten esi svetimšalis, ir tokiu tave laiko.

Kaip kilo mintis burtis į prancūziškos muzikos grupę „Trumpam į Paryžių“? Kur dažniausiai tenka koncertuoti?

Prieš trejus metus visai atsitiktinai buvau pakviestas dailininkės ir dainininkės Editos Suchockytės atlikti prancūzišką muziką Druskininkų „Kolonados“ klube. Pagrojome ten… ir nutarėme šią veiklą tęsti. Ir gerai padarėme. Nuo tada tai šen, tai ten gaudavome užsakymų įvairiuose renginiuose. Pastaraisiais metais dirbame vis sėkmingiau. Mūsų grupę sudaro trys nariai: Edita Suchockytė (vokalas, dailė), Daumantas Slipkus (pianinas) ir aš (saksofonas). Mes esame parengę poros valandų trukmės prancūziškos muzikos programą. Kol mudu su pianistu grojame gražią muziką, Edita gali nupiešti užsakovų portretus. Per valandą ji sukuria iki 10–12 portretų. Ji taip pat dainuoja angliškai, lietuviškai, rusiškai. Grojame šokiuose, vestuvėse, pristatymuose, banketuose ar įvairiuose kitokiuose renginiuose. Turime savo aparatūrą ir apšvietimo įrangą.

Įdomu, kiek laiko per dieną vidutiniškai praleidžiate su saksofonu.

Pastaruoju metu groju tada, kada turiu laisvo laiko. Kadangi koncertų ir įvairių pasirodymų šiuo metu nemažai, tai to laiko lieka nedaug. Vis dėlto po kokias 4 valandas per dieną lieka pasidžiaugti instrumentu ir tobulėti.

Kiek ilgiausiai yra tekę juo groti per koncertą?

Hmm… Buvo, kad tekdavo groti visą dieną, bet aš nuo to nepavargstu, nebent nutirpsta kaklas daug valandų laikant saksofoną.

Maloniau groti tūkstantinėms minioms ar nedideliam būriui žmonių?

Grodamas tūkstantinei miniai jaučiu labai didelį energijos antplūdį, tai yra fantastiškas jausmas. Tačiau groti keletui žmonių yra kitoks malonumas – pajauti ryšį tarp klausytojo ir savęs, tarytum tu groji jam vienam.

Jaudulys prieš koncertus dar kartais virpina rankas?

Jaudulio prieš koncertus jau visiškai nejaučiu maždaug septynerius metus. Jis išblėso ilgainiui daug koncertuojant ir įgyjant vis daugiau profesionalumo. Kai žinai, ką darai, tai tikrai nėra dėl ko jaudintis (šypsosi – aut. past.).

Kurie koncertai Jums buvo įsimintiniausi?

Sunku atsakyti, nes groti teko daugybėje įvairių renginių. Kiekvienas jų vis kitoks ir savaip įdomus. Žinoma, kai pagrojęs ir laimi prizą, tai apima nepakartojamas jausmas, jautiesi įvertintas. Ir nuotykių renginiuose buvo daugybė: renginių organizavimo nesusipratimų, nenumatytų situacijų, gamtos išdaigų ir įvairiausių juokingų situacijų… Tuo gyvenimas ir įdomus.

Dažniausiai muzikantai sako savo gyvenimo neįsivaizduojantys be muzikos. O kaip Jūs? Koks be jos būtumėte?

Aš taip pat be muzikos savo gyvenimo neįsivaizduoju. Kai šita smegenų pusė išlavėja, kitaip gyventi nebeįmanoma. Ateini į vietą, kur groja kokia nors muzika, ir iškart galvoji, kas čia groja, ar gerai groja… Profesinė liga (šypsosi – aut. past.).

Kur dažniausiai galima Jus išgirsti grojantį?

Mane galima išgirsti daug kur, esu laisvai samdomas muzikantas, groju įvairiuose džiazo ir popmuzikos projektuose, džiazo ir įvairios kitokios muzikos festivaliuose, kitokiose šventėse. Gaila, kad para tokia trumpa, – kitaip būtų galima nuveikti daug daugiau.

Ką manote apie festivalius, ar jie reikalingi?

Festivaliai yra labai reikalingi, kaip ir, pavyzdžiui, sporto renginiai, šventės, gražūs pastatai, madingi, dailūs drabužiai ar netgi spalvos. Be šitų dalykų gyventi būtų nuobodu ir neįdomu ar netgi neįmanoma. Vos atsirado žmogus, atsirado ir grožis, ir mada, tai – neatsiejama žmonių gyvenimo dalis. Festivalių turi būti kuo daugiau.

Ką paprastai veikiate laisvalaikiu?

Laisvalaikiu groju (šypsosi – aut. past.). Mėgstu žaisti krepšinį ar lankytis sporto klube… Nors, tiesą sakant, laisvalaikio turiu nedaug.

Kokiais savo pasiekimais ne muzikos srityje didžiuojatės?

Kadangi esu muzikantas, džiaugiuosi, kad, rodos, 1997 ar 1998 metais per Palangos kurorto atidarymo šventę krepšinio tritaškių mėtymo varžybose tarp 120 dalyvių laimėjau pirmąją vietą (šypsosi – aut. past.).

Esate sakęs, jog norint tapti geru muzikantu reikia daug aukoti. Ką teko aukoti dėl savo karjeros?

Norint tapti labai geru muzikantu, visų pirma reikia talento, tada – darbo. Aš dirbau tiek, kad turėjau daug ką gyvenime paaukoti, netgi santykius su brangiais žmonėmis. Šių dienų pasaulyje sunku tapti geram, dėl to reikia aukoti dar daugiau nei anksčiau, nes žmonių patogumui gausu visko. Viskas taip padaryta, kad galima pamanyti, jog civilizacijos tikslas – padaryti mus visiškais tinginiais…

Jei būtų galima atsukti laiką, ar savo karjeroje ką nors keistumėte?

Yra keletas dalykų, kuriuos būtų galima pakoreguoti, bet manau, kad mano gyvenimas tikrai pavykęs: daug mačiau, daug siekiau ir daug pasiekiau. Žinoma, norėtųsi, kad Dievas proto būtų įkrėtęs gal kiek anksčiau nei trisdešimties… Bet iš esmės viskas yra gerai (šypsosi – aut. past.).

Dėkoju už pokalbį.